6 dalis

Sveiki, taigi, tai tikriausiai pirmas laiškas jums, skaitytojai. 

Aš tikrai labai stengiuosi kurti istoriją, bet kartais tiesiog trūksta minčių.

Tad prašau į komentarus parašykit, kaip norit kad viskas pakryptų.

Dabar turiu kelių dalių planą, bet nežinia, kaip viskas bus toliau.

Taigi, gero skaitymo.

--

- Kaip tai jai pasakei!? Tu jai pasakei? Aš juk sakiau tylėti! - šaukė kažkas. Auu.. Skauda galvą. Bandžiau pakelti ranką, bet, regis, pajudėjo tik pirštelis. 

- Aš negaliu patikėti, kad tu galėjai mane išduoti! Ariana.. nekenčiu tavęs!!

- Ramiau, Liam,- prabilo dar vienas vyriškas balsas. Bandžiau atsimerkti, ir man pavyko. Spoksojau į Liam, Arianą, kažkokį vaikiną, ir Eimę sėdinčią kampę ir verkiančią. Norėjau kažką pasakyti, bet neįstengiau išgauti nė garselio. Nekenčiu būti tokiai suparalyžuotai. Pradėjau garsiau kvėpuoti, kad mane išgirstų. Visi atsisuko į mane. Aš bailiai į juos pažvelgiau. Liam išėjo iš palatos, o Eimė pradėjo dar labiau verkti. Nieko nesupratau. Ariana atsisėdo šalia manęs. 

- Tu gali kalbėti? - švelniai paklausė.

Nežinojau, kaip parodyti, kad ne. Ilgai tylėjau.

- Supratau..-linktelėjo ji. - Viskas labai komplikuota. Liam supykęs ant manęs nes aš tau pasakiau paslaptį, o.. O Vita.. ji.. susipyko su savo vaikinu,- sulig tais žodžiais kažkas trenkė durimis. Taip, dar vienas vaikinas išėjo. 

- O jeigu tau rūpi, kodėl Vita apsimetė kažkokia Eime... Ji sedėjo kalėjime, tyliai tarė Ariana. - Todėl ji negali sakyti savo tikro vardo ir pavardės. O jos vaikinas taip pat galvojo, kad tai kažkokia Eimė, pažinojo ją visai kitokią. Ir dabar, kai išaiškėjo, kad ji nusikaltėlė nužudžiusi savo tėvą, jis nebenori su ja prasidėti. Lygtais viskas, ką turėtum žinoti.. Aš, aš turiu eiti,- susimėtė ji ir išėjo iš palatos. Vis dar apsiverkusi išėjo ir Vita. Na štai, visi mane palieka. Puiki galimybė viską pabaigti. Paėmiau visus laidelius (ar kaip ten vadinasi kai būna ant rankos tie tokie pailgi, aš niekad negulėjau ligoninėj :DD), ir juos nuplėšiau. Tuoj pat pasipylė kraujas, o aparatai pradėjo pypsėti. Aš atsijungiau..

5 dalis

Nepavyko biškį tas koliažas.. :D ir vėl neuždėjau pavadinimo, damn.

--

http://www.youtube.com/watch?v=ePyRrb2-fzs

http://data.whicdn.com/images/56487672/tumblr_me7qglbOSv1rludm8o1_500_large.gif

- Jis nėra tavo brolis,- pasako ji nuleidusi akis. 

- Tu juokauji!? - surikau ir atsistojau. - Tu bandai man pakenkti!! Kaip tada!

Ji taip pat atsistojo.

- Ne. Ella, tu man brangi. Jis tave myli. Tu nesupranti? Jis visada žinojo, kad tu esi įvaikinta. Visada. Ir jis tave mylėjo. Labai. Ne tik kaip sesę. Tu jam patikai. Jis buvo tave įsimylėjęs. Ir dabar šis jausmas nedingo. Jis turi merginą, bet jis tave myli. Jam sunku, Ella. Sunku. Kai tu jį myli ne taip, kaip jis tave. 

Jaučiu kaip krentu. Gulėdama ant žemės ir verkiu. 

- Ella,- prie manęs atsitūpia Ariana, ir, mano nuostabai, jos akyse sublizga kelios ašaros. - Ella...

- Aš noriu mirti! - sušunku. 

- Ella, jeigu išeisi iš šio pasaulio... jis bus sugniuždytas.. Ella, ne. 

- Viskas vyksta per greitai!! Po velnių, kam aš čia atsibeldžiau! - sušukau, ir apsiverkusi išbėgu iš ledainės. Numetu aukštakulnius kažkur į gatvę, ir bėgu. Bėgu. Kažkur. Man nerūpi. Nubėgau į kažkokį barą, ir nusipirkau tris butelius stipriausios degtinės. Atsirėmiau į kampą ir išmaukiau visą butelį. Vėl apsiverkiau. Kodėl? Aš jį myliu, bet aš jį myliu kaip brolį.. kurio, pasirodo net neturiu.. atlošiau galvą į šaltą betoną. Ir kodėl man? Tokia sunki dalia? Aš galvojau, kad kai atvažiuosiu čia, ir jį rasiu... tiesiog būsime laiminga šeima, kaip anksčiau... nesitikėjau tokių rezultatų. Nukritau ant šaligatvio, ir užverčiau antrą degtinės butelį. Vėl apsiverkiau.. Verkiau garsiai, bet niekas manęs negirdėjo ir nematė. Aš vieniša, skersgatvio kampe verkianti būtybė negailestingam Londone. Išgirdau žingsnius. Man nerūpėjo, kas čia. Tai galėjo būti bet kas. 

- Ella!? - suriko kažkas. Man visiškai nusispjauti kas čia. - Ella, tu sveika?

Pamačiau, kad tai Eimė.

- Ko tau reikia?! Tu manęs nepažįsti! Kodėl tu manimi rūpiniesi? Kas tu? Kodėl lendi ten, kur tau nereikia..?

Ji atsiduso. 

- Tu nežinai, kaip gerai tave pažįstu. Tu neprisimeni, kas aš, tiesa? Ella.. neprisimeni.. O, Ellute.. 

- Kad ir kas tu, man šiame gyvenime ne vieta, ir MAN NEBEREIKIA STAIGMENŲ!!! - surėkiau visu balsu. Ji apsiverkė atsiklaupusi prie manęs. Vėl išgirdau žingsnius. Eimė išsigando. Iš už kampo išlindo kažkoks vaikinas. Eimė iš karto puolė tam vaikinui į glėbį, ir paliko mane gulėti. Verkiau taip smarkiai, kaip niekada neverkiau, ir užsismaukiau paskutinį butelį. 

- Ella, nereikia,- Eimė vėl atsisuko į mane ir pradėjo maldauti. - Ella, čia aš, Ella, čia Vita!

Nustojau verkti, ir svirduliuodama atsistojau.

- Vita.....? - tyliai, virpėdama tariau, ir jaučiau, kaip atsijungiau. Mane apglėbė kažkieno tvirtos rankos, ir jaučiau, kaip mane neša. O aplinkui balsų.. pilna balsų.. Buvau atsijungusi, bet viską girdėjau. Deja, negalėjau pajudėti, ir tiesiog kristi. Ir mirti. Viskas per sunku. Atrodo, visi artimi žmonės čia, bet jie mane skaudina! Jie mane skaudina dar labiau, negu aš save skaudinuosi, kai būnu viena! Kodėl toks žiaurus gyvenimas būtent man? Kodėl? Kodėl negaliu tiesiog.. tiesiog visko pradėti iš naujo.. Nebegyventi. 

Kodėl aš negaliu atsakyti Liam'o meilei tuo pačiu? Meile? Jį mylėti ne tik kaip brolį? O, Liam.. kad tu žinotum, kaip sunku pamilti savo brolį.. kurį ir myli, ir mylėjai kaip brolį, ir negali įsivaizduoti tos meilės kitaip!! Ak.. Liam..... kad tu žinotum, koks sunkus mano gyvenimas buvo be tavęs... bet dar sunkesnis su tavimi....Liam..... Liam..... aš turiu išeiti iš šio pasaulio, kad daugiau tavęs nebeskaudinčiau. Dėl tavęs, viskas dėl tavęs, broliuk.. Jaučiau, kaip kažkas mane paguldo, ir aš pilnai atsijungiu nuo visko...

4 dalis

Atleiskit, kad be užrašo :D. Pamiršau aš jį. :D Be to, pamiršau įdėt Eimę į koliažą :D. Žioplas daiktas :D.

--

Pasileiskit : http://www.youtube.com/watch?v=HqWlUiYwhwg .

Tylą sudrumstė merginų klyksmai. 

- Tikriausiai Liam jau čia,- atsistojo Ariana, ir aš nusistebėjau jos veiksmais. Ji priėjo prie merginų, ir piktai suriko:

- Debilės, traukitės iš čia, praleiskit Liam!!

Jos pasipiktinusios nuėjo, o Ariana apsivijo Liam kaklą savo rankomis.

- Kur ji? - patraukė jis jos rankas. - Nesiliesk.

- Ji ten,- mostelėjo ji mano pusėn ir kažkur nuėjo. Liam žiūrėjo į mane išsprogdinęs akis. Tada atsisėdo, atsuko mane į save, ir mano nuostabai pradėjo rėkti.

- Tu, kale, mėgini lįsti į mano gyvenimą, apsimesdama mano sese, bet man per daug skaudu prisiminti, ji... ji buvo... tu ne Ella! Tu.. - dar labiau nusistebėjau, kai jis apsiverkė. - Tu ne Ella.. Ella.. Ella buvo kitokia..  

- Liam.. Gal tai tau primins mane. 

Ėmiau ir apkabinau jį, kaip anksčiau apkabindavau. Šiltai, draugiškai, ir kaip anksčiau pakedenau jo plaukus.

- Nežinau, kas tau išdavė mūsų apsikabinimo paslaptį, bet aš jausdavau kitokį jausmą. Neskaudink manęs. 

Jis pakilo nuo suoliuko ir nuėjo tolyn. Mano akyse pasirodė ašaros. Pradėjau verkti. Man nerūpėjo kiti. Verkiau ir verkiau. Atsiguliau ant suoliuko, numečiau rankinę kažkur toli, nusiaviau batus, ir pradėjau plėšyt savo rūbus. Man neberūpėjo. Nebenoriu gyventi. Jis manimi netiki? Kaip jis gali jausti kitą jausmą? Juk.. 

- Ką tu darai? - paklausė kažkieno virpantis balsas. Atsisukau. Ant suoliuko sedėjo Eimė. Nuleidau galvą ir vėl pradėjau verkti.

- Aš viską mačiau.. bet ką tu bandai apgauti? Tu dar labiau jį skaudini. Jis nenori tavęs prisiminti. Jis pabėgo būtent dėl tavęs. 

Greitai atsisukau į ją. 

- Ką? 

- Ach.. deja, tai paslaptis,- pasakė ji. - Bet suprask, jeigu tu bandysi jį įtikinti, kad tu jo sesuo, jį dar labiau skaudinsi. Galbūt jis žino, kad tai tu.. bet jis nenori.. Oi, Ella, kaip viskas komplikuota..

- O iš kur tu viską žinai? - mano balsas labai virpėjo. 

- Na, jis dainuoja grupėje, aš esu vieno nario mergina..

- Gerai, užteks. Man visko užtenka. - sustabdžiau ją, ir net nesusirinkusi daiktų, basa, su suplėšytais drabužiais patraukiau link kažkur. 

- Palauk. - suėmė kažkas man už rankos. Atsisukau. Ten stovėjo.. Ariana? Juk ji nuėjo. 

- Suprantu, kad tau sunku. Einam ledų.

Žadėjau prieštarauti, visų pirma dėl to, kad esu su suplėšytais drabužiais, o visų antra, su suplėšyta siela. 

- Nepriimu atsakymo ne,- šyptelėjo ji. 

Atsidusau.

- Tik pirma eime pirma surinkti tavo daiktų, o paskui į tavo namus, tave perrengti.

Dar kartą atsidusau, ir ėjau paskui ją. Grįžome prie to suoliuko, bet ten nebebuvo Eimės. Susirinkau savo daiktus, apsiaviau batus, ir pradėjau ją vesti link viešbučio. Pagaliau priėjusios, pakilome į mano kambarį, ir aš persirengiau (apranga koliaže). Dar vis dūsaudama leidausi paskui Arianą. Priėjome kažkokią ledainę, bet man visiškai nerūpėjo, kas tai per ledainę, ir ar išvis čia ledainė. Buvau visiškai nusiminusi, man niekas nerūpėjo. Kaip mano tikras brolis galėjo atstumti mane? Savo seserį? Jeigu jis žinojo, kad tai tikrai aš? Taip begalvodama net nepastebėjau, kaip atsidūriau prie staliuko, o ant jo stovėjo ledų porcija. Paėmiau šaukštelį ir pradėjau knibinėti ledus. Buvo nejauku, su Ariana visai nekalbėjau. Nors, su ja aš nesuraščiau bendros kalbos, nors ji man ir padeda, vistiek negaliu jos laikyti drauge.

- Klausyk, dėl Liam.. 

Aš pakėliau galvą ir liūdnai į ją pažiūrėjau. 

- Jis... jis nėra...

---

Žinau, muzika visai ne į temą, bet kai rašiau padėjo. Be to, žinau, kad dainos trukmė neatitinka dalies ilgumo.. :D. Visai nepritaikiau, nes turėjau išeiti, o paskui buvo sunku pratęsti mintį.

3 dalis

Pagaliau radau nuolatinį koliažų gamintoją :D

---

Bevaikščiodama pavargau, todėl prisėdau ant suoliuko. Išsitraukiau telefoną, ir pradėjau beviltiškai naršyti po internetą. Staiga kažkas prabilo:

- Ella?

Pakėliau galvą. Ten stovėjo panašiai mano metų, gal vyresnė mergina ryškiai raudonais plaukais ir rudomis akimis. Iš kur ji žino mano vardą?

- Ella, čia tu? - ji atrodė visai netekusi žado.

- Na taip, mano vardas Ella,- visiškai pasimetusi išlemenau. 

- Ella Payne? - išsišiepė ji. Nedrąsiai linktelėjau.

- Ella, čia aš, Ariana!

Susiraukiau. Nepažįstu jokios Arianos.

- Atleiskite, bet aš jūsų nepažįstu... - tariau jai.

- Argi? - pakėlė antakius. - Ariana Grande.. tavo buvusi klasiokė! Dabar prisimeni?

Ach taip. Ši Ariana. Ši kalė, kuri mokykloje griovė man gyvenimą. Ir dabar ji drįsta mane užkalbinti? Bet.. o gal ji pasikeitė? Juk mes visi augame, keičiamės. Nors, aš tikrai netikiu. 

- Kurgi neprisiminsi,- šaltai iškošiau, ir vėl nuleidau akis į telefono ekraną.

- Ella, negi dar vis pyksti? - nusijuokė ji. 

- Tai ne. Tu man griovei gyvenimą, ir aš nepyksiu.

- Na nesvarbu. - pasakė lyg niekur nieko ir prisėdo šalia. - Kaip tavo brolis?

Taip, būtinai ji turėjo priminti man Liam.

- Girdėjau, išgarsėjo. Tai dabar esi dėmėsio sukūryje, a? - kumštelėjo ji man. Pakėliau vieną antakį. Ką? Mano brolis garsus?

- Tu jį pažįsti?

- Na, taip,- sutriko ji. - Mes bendraujame. 

- Tikrai? - nudžiugau.

- Taip,- vis dar sutrikusi lintelėjo ji. 

- Supranti, tai yra gana komplikuota. 

- Aš klausau,- susirūpinusi pasakė. 

Papasakojau jai, kaip jis dingo, ir kad aš tikrai nieko nežinau apie jį. Na, ir žinoma, pradėjau prašyti, kad ji pakviestų Liam, kad mes galėtumėm pasikalbėti. 

- Supranti, jis daininkas, taigi gana užimtas,- pasakė. 

Liam dainininkas... Taip, jis turėjo neblogą talentą dainuoti. Kaip pasiilgstu jo balso.. Atsidusau. 

- Bet manau šiandien jis laisvas. Bet... na, jis turi merginą, supranti.. tad.. nežinau, galbūt jis nori savo laiką praleisti su ja, ir taip retai jie būna kartu. Turai, ir visa kita.

- Prašau, Ariana. - pažiūrėjau į ją. Ji atsiduso.

- Gerai, tuoj paskambinsiu. 

Ji pasiėmė savo telefoną ir kažką sumaigiusi pridėjo telefoną prie ausies. Po kelių akimirkų ji prabilo.

- Sveikas, Liam. Taip, viskas gerai. - nusijuokė ji. - Tiesiog.. na... suradau tavo sesę. 

Kelios akimirkos tylos.

- Liam, girdi mane? - prabilo Ariana. - Liam, aš nejuokauju. Tai nėra pokštas, ir, ne, šiandien ne balandžio pirmoji. Liam, dar kartą kartoju, aš nejuokauju. Ella šalia manęs. Mes..  - apsižvalgė ji. - Mes Hyde Parke. 

- Laukit manęs ten! - suriko kažkas anapus ragelio, ir jis buvo padėtas. 

- Na štai. Sutvarkiau šį reikalą. - šyptelėjo ji. 

- Ačiū, -sutrikusi tariau. 

Tyloje sedėjome apie pusvalandį. Ir visą tylą sudrumstė...

---

Jau manau numanot, kas sudrumstė tylą. : D. 

2 dalis

Sorry, užrašas negražiai atrodo ... :D Suprantat, kokią savaitę bus dabar visokie koliažai, skirtingi, nes aš bandau rast specialią, nuolatinę programą :D.

---

- O,- šiek tiek sutriko jis. - Tau pasirašyti? - nusišypsojo dar vis sutrikęs. 

KĄ??!!

- Ką? - nieko nesupratusi pasakiau.

- Na, tau parašo, ar dar ko nors? 

- Apie ką tu kalbi? - nieko nesupratau. Jis sutriko. Mes žiūrėjom viens į kitą, po kol neišgirdau merginų klyksmų. Apsižvalgau ir nuėjau. Nejaugi tai nėra mano brolis? O gal... o gal jis tiesiog manęs neatpažino? Ar taip gali būti? Kad tikras brolis neatpažintų savo sesers? Ir po velnių, prie ko čia tie parašai? 

Ėjau galvodama. Tiek apie Liam, tiek apie tai, kur gyvensiu. Va čia tai klausimas. Nuėjau į metro stotį. Įlipau į pirmą pasitaikiusį metro, kuris, pasirodo, veža į centrą. Nekenčiu metro. Nekenčiu prisiminti to ūžimo, pykinimo važiuojant. Fe. Taip begalvodama net nepastebėjau, kaip metro suskambėjo moterišku balsu skelbiančiu "London Bridge" stotelę. Išlipau ir apsižvalgiau. Nuvažiuojantis metro sukėlė šalto vėjo bangą, kuri lyg pažadino mane iš minčių. Užlipau į viršų. Ir štai, aš prie pat Londono aukščiausio dangoraižio - pieštuko. Prisimenu jį.. Nuėjau iki artimiausio "You are here" stendo. Apžiūrėjau, kur arčiausiai yra viešbučių. Suradusi vieną, apsiskaičiavau, ar turiu pakankamai pinigų, ir patraukiau link ten. Aš tikiuosi, kad neteks gyventi purviname ir dvokiančiame kambaryje. Bent pagal mano pinigus, turėčiau gyventi būtent tokiuose apartamentuose.

Įsukau į kažkokią gatvelę. Ji buvo visiškai tuščia. Bailiai apsižvalgiau, ir paspartinau žingsnį. Štai. Pagal žemėlapį, priėjau viešbutį. Įėjau pro stiklines duris, ir atsargiai nutipenau iki medinio stalo, prie kurio stovėjo jauna mergina.
- Laba diena,- stengiausi išspausti šypseną. Ji tik žvilgtelėjo ir suprunkštė.
- Man.. kambarį. Savaitei, arba daugiau.
- Apsispręsk, ar savaitei, ar dviem,- piktai burbtelėjo.
- Dviem,- netvirtai pasakiau, ir ji atkišo neplautą ranką.
- Trisdešimt svarų. (30 svarų prilygsta 120 litų. Žinau, kad pigu :D).
Atsidusau. Ačiū Dievui, kaina ne kosminė. Daviau pinigus, o ji šiek tiek aplamdytą raktą.
- Antras aukštas.
Linktelėjau ir patraukiau link lifto. Nuvažiavau į antrą aukštą, ir iškart nuėjau iki savo kambario. Šiaip ne taip jį atrakinau, ir pagaliau, aš viena.
Galiu pasakyti, kad apartamentai kainos visiškai neverti. Jie verti daugiau. Čia buvo du kambariai. Miegamasis ir svetainė. Žinoma, ir vonia. Be to, čia buvo palyginus švaru ir tvarkinga. Nusiėmiau batus ir įėjau į miegamajį. Kuris, tiesa, buvo su dideliu balkonu. Atidariau lagaminą, ir pradėjau krauti daiktus į spintą., o paprastus daiktus į komodą. Pasidėjau žadintuvą ant stalelio prie lovos.
Apsivilkau turkio spalvos aptemptus džinsus ir paprastus baltus marškinius, ir užsimečiau turkio spalvos švarkelį. Apsiaviau baltomis basutėmis ir pasikvepinau. Plaukus susukau į kuoduką, ir štai, aš pasiruošusi išeiti į miestą. Pasiėmiau rankinę, telefoną ir viešbučio kambario raktus, ir išėjau. Užrakinau kambarį. Nulipusi į apačią atsisveikinau su ta mergina, bet ji nieko nepasakė. Pavarčiau akis ir išėjau į lauką. Patraukiau link centro. Nusimato gera diena. Jeigu, žinoma, be to, kas nutiko ryte.

---

sorry už žiaaauriai trumpą dalį :D. Nelenda niekas galvon, nors tik pradėjau rašyt :DD

1 dalis

Sorry, koliažas nepavyko.. :D

--

Žiūriu pro šalį skriejančius vaizdus. Gimtinės medžius, krūmus, žolę.. kodėl gyvenimas toks suknistai sunkus? Kodėl aš neturiu nė vieno draugo, kuris padėtų, kai man to reikia? Vaikino, kuris paguostų ir švelniai pabučiuotų, kai man būtų liūdna? Kodėl aš tokia vieniša? Kodėl mano šeima turėjo mane palikti? Taip bemąstydama net nepastebėjau, kaip atsidaro kupė duris, ir pro jas kažkas įeina. Išgirstu tik kažkieno kvėpavimą. Bet man visiškai nerūpėjo kas ten. Bent žinojau, kad ten ne mano pažįstamas ar pažįstama, nes aš tokių tiesiog neturiu. 

- Atleiskite, galiu čia atsisėsti? Mano vietas kažkas užėmė.. - prabilo moteriškas balsas. Atsisukau. Ten stovėjo maždaug mano metų mergina. 

- Žinoma,- šyptelėjau ir vėl nusisukau į langą. Akies kampučiu stebėjau merginą. Pagaliau, užsikėlusi lagaminą į viršų ji atsisėdo, ir iš rankinės išsitraukė telefoną. Man visiškai nerūpėjo, todėl aš beviltiškai nusukau akis į langą. Staiga pasigirdo man negirdėta telefono melodija. Dėl atsargos žvilgtelėjau į savo telefoną, ar čia ne man. Bet kas man skambintų, jeigu nieko neturiu.. Taip, tai tos merginos telefonas. Ji atsiliepė. 

- Sveikas,- švelniai atsiliepė ji. - Aš jau traukinyje. Taip, aš taip pat tavęs pasiilgau, mažuti..

Ahh. kaip miela.. ir kokia ji laiminga.. ji turi vaikiną, pas kurį važiuoja. Bent kaip aš spėju. Na, o aš? Važiuoju į sumautą Londoną, nors nežinau kodėl būtent pasirinkau šį miestą. Gal dėl to, kad .. kad... ne, man per sunku apie tai galvoti. Nurijau ašaras. Toliau netyčia nugirdau jos pokalbio nuotrupą.

- Duok Liam'ą.

Aš krūptelėjau. Mano akyse vėl išdygo dvylikametis mano brolis. Pradėjo svaigti galva. Bet ne. Aš stirpi. Sugniaužiau kumščius. Regis, toji mergina tai pastebėjo.

 - Panele, ar jums viskas gerai? - susirūpinusi paklausė. 

- Taip,- drebančiu balsu atsakiau. - Tiesiog šiek tiek silpna.

- Imkite vandens,- davė ji buteliuką. - Taip, Liam, čia mergina traukinyje blogai pasijautė. - toliau tęsė pokalbį ji. Stengiausi neklausyti. Grąžinau jai buteliuką. Dar kiek pakalbėjusi, ji padėjo ragelį.

- Na, geriau jautiesi? - paklausė manęs visai netikėtai. 

- Taip, labai ačiū,- šyptelėjau.

- Aš Eimi. Eimi Rodgers - davė ranką ji. 

- Ella. - šyptelėjau. - Ella Payne,- nusijuokiau. Ji sustingo. 

- Kas nors ne taip? - sutrikau. 

- Mh, viskas gerai,- ji į mane keistai pažiūrėjo, ir pradėjo vartyti kažkokį žurnalą. Dar šiek tiek sutrikusi užmigau. Mane pažadino kažkieno balsas, slindantis per garsiakalbius.

- Londono stotis. 

Pramerkiau akis. Pro langą mačiau pažįstamus vaizdus.. o taip, Londone, aš grįžau. Pasiėmiau savo lagaminą ir atsistojau. Susirinkau likusius daiktus ir įsidėjau į rankinę. Ėjau paskui tą merginą, Eimi. Ji išlipo pirma, o aš po jos. Ji nubėgo kažkur, o kur, jau nemačiau. Deja, man reikėjo į tą pačią pusę. Patraukiau link ten. Mačiau kaip ji pribėga prie kažkokio rudaplaukio ir smarkiai pabučiuoja. Ach, meilė.. jausmas, kurio nepatyriau, ir nepatirsiu.. Taip eidama į kažką atsitrenkiau.

- Atsiprašau,- burbtelėjau lietuviškai. 

- Exscuse me? - sutriko tas žmogus.

- Oh, i'm sorry. 

Jis linktelėjo. Velniškai matytas veidas. Gilios rudos akys.. Duobutės... Vėl pradėjo svaigti galva. Vėl galvoje išdygo Liam'o veidas. Regis, toks pat kaip ir šio vaikino. Nejučiomis susiemiau už galvos.

- Ar tu sveika? - paklausė jis. (aišku, angliškai :D).

Aš pakėliau akis, ir vėl susvirduliavau nuo to vaizdo. Jis suėmė mano ranką, kad nenukrisčiau.

- Liam? - silpnai pratariau. Negi tik atvažiavusi čia, aš jį radau? Kokia sėkmė mane lydi?..

----

Tai va, tikiuosi patiko dalis :). Dėl koliažo tai sorry, programos normalios nerandu :DD.

PROMO

Skausmas... štai ką aš jaučiau tik atvažiavusi į šitą sumautą Londoną. Buvo geriau pasilikti ten, negu būti čia. Skaudinama artimų žmonių.. ir tokia vieniša... kokia dar niekada nebuvau.. ir suprasti, kad čia, Londone.. atgims visi prisiminimai.. ir viskas prasidės iš naujo.. lyg pasaka be galo..

--

Tai va, tikiuosi promo patiko :) atleiskit už niekam tikusį koliažą :) Kairėje esanti mergina Ella, o dešinėje - Paula. :)