5 dalis

Nepavyko biškį tas koliažas.. :D ir vėl neuždėjau pavadinimo, damn.

--

http://www.youtube.com/watch?v=ePyRrb2-fzs

http://data.whicdn.com/images/56487672/tumblr_me7qglbOSv1rludm8o1_500_large.gif

- Jis nėra tavo brolis,- pasako ji nuleidusi akis. 

- Tu juokauji!? - surikau ir atsistojau. - Tu bandai man pakenkti!! Kaip tada!

Ji taip pat atsistojo.

- Ne. Ella, tu man brangi. Jis tave myli. Tu nesupranti? Jis visada žinojo, kad tu esi įvaikinta. Visada. Ir jis tave mylėjo. Labai. Ne tik kaip sesę. Tu jam patikai. Jis buvo tave įsimylėjęs. Ir dabar šis jausmas nedingo. Jis turi merginą, bet jis tave myli. Jam sunku, Ella. Sunku. Kai tu jį myli ne taip, kaip jis tave. 

Jaučiu kaip krentu. Gulėdama ant žemės ir verkiu. 

- Ella,- prie manęs atsitūpia Ariana, ir, mano nuostabai, jos akyse sublizga kelios ašaros. - Ella...

- Aš noriu mirti! - sušunku. 

- Ella, jeigu išeisi iš šio pasaulio... jis bus sugniuždytas.. Ella, ne. 

- Viskas vyksta per greitai!! Po velnių, kam aš čia atsibeldžiau! - sušukau, ir apsiverkusi išbėgu iš ledainės. Numetu aukštakulnius kažkur į gatvę, ir bėgu. Bėgu. Kažkur. Man nerūpi. Nubėgau į kažkokį barą, ir nusipirkau tris butelius stipriausios degtinės. Atsirėmiau į kampą ir išmaukiau visą butelį. Vėl apsiverkiau. Kodėl? Aš jį myliu, bet aš jį myliu kaip brolį.. kurio, pasirodo net neturiu.. atlošiau galvą į šaltą betoną. Ir kodėl man? Tokia sunki dalia? Aš galvojau, kad kai atvažiuosiu čia, ir jį rasiu... tiesiog būsime laiminga šeima, kaip anksčiau... nesitikėjau tokių rezultatų. Nukritau ant šaligatvio, ir užverčiau antrą degtinės butelį. Vėl apsiverkiau.. Verkiau garsiai, bet niekas manęs negirdėjo ir nematė. Aš vieniša, skersgatvio kampe verkianti būtybė negailestingam Londone. Išgirdau žingsnius. Man nerūpėjo, kas čia. Tai galėjo būti bet kas. 

- Ella!? - suriko kažkas. Man visiškai nusispjauti kas čia. - Ella, tu sveika?

Pamačiau, kad tai Eimė.

- Ko tau reikia?! Tu manęs nepažįsti! Kodėl tu manimi rūpiniesi? Kas tu? Kodėl lendi ten, kur tau nereikia..?

Ji atsiduso. 

- Tu nežinai, kaip gerai tave pažįstu. Tu neprisimeni, kas aš, tiesa? Ella.. neprisimeni.. O, Ellute.. 

- Kad ir kas tu, man šiame gyvenime ne vieta, ir MAN NEBEREIKIA STAIGMENŲ!!! - surėkiau visu balsu. Ji apsiverkė atsiklaupusi prie manęs. Vėl išgirdau žingsnius. Eimė išsigando. Iš už kampo išlindo kažkoks vaikinas. Eimė iš karto puolė tam vaikinui į glėbį, ir paliko mane gulėti. Verkiau taip smarkiai, kaip niekada neverkiau, ir užsismaukiau paskutinį butelį. 

- Ella, nereikia,- Eimė vėl atsisuko į mane ir pradėjo maldauti. - Ella, čia aš, Ella, čia Vita!

Nustojau verkti, ir svirduliuodama atsistojau.

- Vita.....? - tyliai, virpėdama tariau, ir jaučiau, kaip atsijungiau. Mane apglėbė kažkieno tvirtos rankos, ir jaučiau, kaip mane neša. O aplinkui balsų.. pilna balsų.. Buvau atsijungusi, bet viską girdėjau. Deja, negalėjau pajudėti, ir tiesiog kristi. Ir mirti. Viskas per sunku. Atrodo, visi artimi žmonės čia, bet jie mane skaudina! Jie mane skaudina dar labiau, negu aš save skaudinuosi, kai būnu viena! Kodėl toks žiaurus gyvenimas būtent man? Kodėl? Kodėl negaliu tiesiog.. tiesiog visko pradėti iš naujo.. Nebegyventi. 

Kodėl aš negaliu atsakyti Liam'o meilei tuo pačiu? Meile? Jį mylėti ne tik kaip brolį? O, Liam.. kad tu žinotum, kaip sunku pamilti savo brolį.. kurį ir myli, ir mylėjai kaip brolį, ir negali įsivaizduoti tos meilės kitaip!! Ak.. Liam..... kad tu žinotum, koks sunkus mano gyvenimas buvo be tavęs... bet dar sunkesnis su tavimi....Liam..... Liam..... aš turiu išeiti iš šio pasaulio, kad daugiau tavęs nebeskaudinčiau. Dėl tavęs, viskas dėl tavęs, broliuk.. Jaučiau, kaip kažkas mane paguldo, ir aš pilnai atsijungiu nuo visko...