1 dalis

Sorry, koliažas nepavyko.. :D

--

Žiūriu pro šalį skriejančius vaizdus. Gimtinės medžius, krūmus, žolę.. kodėl gyvenimas toks suknistai sunkus? Kodėl aš neturiu nė vieno draugo, kuris padėtų, kai man to reikia? Vaikino, kuris paguostų ir švelniai pabučiuotų, kai man būtų liūdna? Kodėl aš tokia vieniša? Kodėl mano šeima turėjo mane palikti? Taip bemąstydama net nepastebėjau, kaip atsidaro kupė duris, ir pro jas kažkas įeina. Išgirstu tik kažkieno kvėpavimą. Bet man visiškai nerūpėjo kas ten. Bent žinojau, kad ten ne mano pažįstamas ar pažįstama, nes aš tokių tiesiog neturiu. 

- Atleiskite, galiu čia atsisėsti? Mano vietas kažkas užėmė.. - prabilo moteriškas balsas. Atsisukau. Ten stovėjo maždaug mano metų mergina. 

- Žinoma,- šyptelėjau ir vėl nusisukau į langą. Akies kampučiu stebėjau merginą. Pagaliau, užsikėlusi lagaminą į viršų ji atsisėdo, ir iš rankinės išsitraukė telefoną. Man visiškai nerūpėjo, todėl aš beviltiškai nusukau akis į langą. Staiga pasigirdo man negirdėta telefono melodija. Dėl atsargos žvilgtelėjau į savo telefoną, ar čia ne man. Bet kas man skambintų, jeigu nieko neturiu.. Taip, tai tos merginos telefonas. Ji atsiliepė. 

- Sveikas,- švelniai atsiliepė ji. - Aš jau traukinyje. Taip, aš taip pat tavęs pasiilgau, mažuti..

Ahh. kaip miela.. ir kokia ji laiminga.. ji turi vaikiną, pas kurį važiuoja. Bent kaip aš spėju. Na, o aš? Važiuoju į sumautą Londoną, nors nežinau kodėl būtent pasirinkau šį miestą. Gal dėl to, kad .. kad... ne, man per sunku apie tai galvoti. Nurijau ašaras. Toliau netyčia nugirdau jos pokalbio nuotrupą.

- Duok Liam'ą.

Aš krūptelėjau. Mano akyse vėl išdygo dvylikametis mano brolis. Pradėjo svaigti galva. Bet ne. Aš stirpi. Sugniaužiau kumščius. Regis, toji mergina tai pastebėjo.

 - Panele, ar jums viskas gerai? - susirūpinusi paklausė. 

- Taip,- drebančiu balsu atsakiau. - Tiesiog šiek tiek silpna.

- Imkite vandens,- davė ji buteliuką. - Taip, Liam, čia mergina traukinyje blogai pasijautė. - toliau tęsė pokalbį ji. Stengiausi neklausyti. Grąžinau jai buteliuką. Dar kiek pakalbėjusi, ji padėjo ragelį.

- Na, geriau jautiesi? - paklausė manęs visai netikėtai. 

- Taip, labai ačiū,- šyptelėjau.

- Aš Eimi. Eimi Rodgers - davė ranką ji. 

- Ella. - šyptelėjau. - Ella Payne,- nusijuokiau. Ji sustingo. 

- Kas nors ne taip? - sutrikau. 

- Mh, viskas gerai,- ji į mane keistai pažiūrėjo, ir pradėjo vartyti kažkokį žurnalą. Dar šiek tiek sutrikusi užmigau. Mane pažadino kažkieno balsas, slindantis per garsiakalbius.

- Londono stotis. 

Pramerkiau akis. Pro langą mačiau pažįstamus vaizdus.. o taip, Londone, aš grįžau. Pasiėmiau savo lagaminą ir atsistojau. Susirinkau likusius daiktus ir įsidėjau į rankinę. Ėjau paskui tą merginą, Eimi. Ji išlipo pirma, o aš po jos. Ji nubėgo kažkur, o kur, jau nemačiau. Deja, man reikėjo į tą pačią pusę. Patraukiau link ten. Mačiau kaip ji pribėga prie kažkokio rudaplaukio ir smarkiai pabučiuoja. Ach, meilė.. jausmas, kurio nepatyriau, ir nepatirsiu.. Taip eidama į kažką atsitrenkiau.

- Atsiprašau,- burbtelėjau lietuviškai. 

- Exscuse me? - sutriko tas žmogus.

- Oh, i'm sorry. 

Jis linktelėjo. Velniškai matytas veidas. Gilios rudos akys.. Duobutės... Vėl pradėjo svaigti galva. Vėl galvoje išdygo Liam'o veidas. Regis, toks pat kaip ir šio vaikino. Nejučiomis susiemiau už galvos.

- Ar tu sveika? - paklausė jis. (aišku, angliškai :D).

Aš pakėliau akis, ir vėl susvirduliavau nuo to vaizdo. Jis suėmė mano ranką, kad nenukrisčiau.

- Liam? - silpnai pratariau. Negi tik atvažiavusi čia, aš jį radau? Kokia sėkmė mane lydi?..

----

Tai va, tikiuosi patiko dalis :). Dėl koliažo tai sorry, programos normalios nerandu :DD.